Kuomet vasara jau alsuoja į nugarą kyla noras įprastą mokyklinį suolą iškeisti į kitokią veiklą: pažintinę ir naudingą. Tad Vilniaus Salininkų gimnazijos II-kai ir III-kai nusprendė pažinti gimtąjį kraštą ir aplankyti Birštoną.

Nors iš vakaro dangus grasino liūtimi, bet rytas išaušo saulėtas. Tad leidomės į kelionę. Pirmoji stotelė – Trakų Vokės rūmai ir išpuoselėtas parkas aplink juos. Pasiklausę įdomių gidės Onutės pasakojimų apie grafams Tiškevičiams priklaususius rūmus bei jų likimą, pasivaikščioję ir akis paganę prancūzų kraštovaizdžio architekto Andrė projektuotame parke, keliavome į kitą stotelę – Velnio duobę Aukštadvaryje. Šis legendomis apipintas unikalus gamtos objektas – vienintelė tokio dydžio įgriuva Lietuvoje. O kad ir keliaujant mokinių mintys sukasi apie vykdomus projektus įrodė tai, kad II-okės pastebėjo ir unikalias briedrages ant medžių, ir neįprastai žalias kerpes, rodančias, kad toje vietoje oras yra švaresnis, nei gimtuosiuose Salininkuose.

Trečioji stotelė – kurortinis Birštonas. Nuo XIV a. miestas garsinamas kaip vietovė prie druskingų šaltinių. Beje, Vytauto laikais čia stovėjo pilis, priklausiusi Panemunės pilių sistemai. Kai po Žalgirio mūšio pilis prarado savo reikšmę, Vytautas Didysis įsirengė sau mėgiamą medžioklės dvarą. Įkopę į piliakalnį, pasimėgavę nuostabiais vaizdais, jo papėdėje esančioje biuvetėje paragavę natūralaus mineralinio vandens (o mokinių tarpe atsirado ir tokių, kuriems jis buvo laaabai skanus...) ir apžiūrėję šv. Antano Paduviečio bažnyčią turėjome laisvo laiko pažinti mažą miestelį iš arčiau ir neskubant.

Ketvirtoji stotelė – Punios šilas ir Margio piliakalnis. Ir vėl Nemuno vingių grožis bei užburianti gamta.

Penktoji stotelė – lyg baigiamasis akordas – Birštono apžvalgos bokštas – aukščiausias Lietuvoje. Įveikę 300 laiptelių aukštyn dar kartą žvilgterėjome Birštono miesto pusėn, beveik iš paukščio skrydžio stebėjome „senelio“ Nemuno vagos sukurtą gamtos grožį.

Gėrėkimės tuo, kas ypatinga mūsų gimtinėje!

IIb klasės vadovė Agnė Povilaitienė